KAD GIEDOČIAU TAVE Esu jau, esu – kaip akmuo pamėtėtas į viršų, kad čiulbėčiau tave, tavo paukštis ir šauksmas, gimtine! Iš lino, medžio, iš molio – išeik, pasirodyk, kuklioji! Kalbos tiesumu, – aš girdžiu, – eik kalbos tiesumu – ir surasi mane. Dar žodis – ir jau tave pamatysiu, kaip sekmadienis, tylią ir švarią: baltą…